Rugpjūčio 10 d. (sekmadienį), 15 val., Vilniaus meno erdvė „GODÒ galerija“ pristato retrospektyvinę Kristinos Daniūnaitės grafikos parodą „Amor et mors“, dedikuojamą mamai ir žyminčią dvigubą jųdviejų jubiliejų. Parodoje eksponuojami per ilgą laiką – nuo studijų metų iki dabar – sukurti darbai, kalbantys apie gyvenimo ciklą ir jo trapumą. Parodą sudaro dvi dalys, kurias apjungia laiko tema, - meilė ir mirtis. Amor et mors.
Lankyti parodą galima jau nuo rugpjūčio 6 d.
Laikas autorės kūryboje atsiskleidžia kaip mįslingas reiškinys, matuojamas ne tik kasdieniais vienetais – minutėmis, valandomis, metais ar net tūkstantmečiais – čia atsiranda ir amžinybės perspektyva. Štai paveiksle „Laiko dūžiai“ skaičiuojamos valandos link amžinybės, kol lieka tik veidų nuotrupos ir juoda ornamentinė širma. Laikas taip pat įgauna mitologinį veidą – Krono su dalgiu, pjaunančio žmogaus gyvenimą, – tik autorės darbuose jis virsta giltine, su tinkleliu gaudančia drugelius – trumpo kaip akimirka gyvenimo ir dvasinės transformacijos simbolius. Drugeliai čia – ne tik estetinė detalė, bet ir kultūrinis ženklas: kai kuriose tradicijose jie buvo laikyti sielų pasiuntiniais, ryšio su išėjusiais artimaisiais simboliais.
Mirtis autorės darbuose nėra tik baigtis ar nebuvimas – tai nežinomybės teritorija, nes mirtį, kaip pastebi K. Daniūnaitė, patiriame tik per kito netektį. Ji reiškiasi kaip baimė, kančia, bet lygiai taip pat - kaip atminties forma, kuri peržengia mūsų laiko ribas ir per kurią gyvi ryšiai tęsiasi. Prisimindama biblinę tiesą – „Dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ – autorė vis dėlto kelia klausimą, ar žmogus išties išnyksta, kai išnyksta jo kūnas, ar kūnas veikiau tėra spąstai, o žmogus tampa amžinas per gyvųjų atmintį. Savo darbe „Mes ne vieni“, arba „Vėlinės“, ji būtent ir kalba apie ryšį su mirusiaisiaias - apie bendrystę su vėlėmis, apie tylius pokalbius su artimu, kurio jau nebėra.
Per mirties temą autorė paliečia kelionės simboliką (paveiksle „Kelionė“ iš ciklo „Prieš ir po“ vyksta pasiruošimas amžinajai kelionei, kuomet jau sukrautas lagaminas minčių ir darbų), atsiranda nuorodos į viduramžių ikonografiją, biblines tiesas, filosofinius apmąstymus – nuo Heideggerio sąžinės liudijimo iki Danse macabre – Mirties šokio motyvo, kuriame mirtis kiekvieną – nuo popiežiaus iki darbininko – kviečia šokti prie kapo, primindama apie gyvenimo trapumą ir žemiškosios šlovės tuštybę. Autorė remiasi krikščioniška virsmo samprata, kur mirtis reiškia ne pabaigą, o perėjimą – naują būvį, prisiminimo ir dvasinės bendrystės formą, taip vis subtiliai prisiliesdama prie amžinybės dimensijos.
Kaip ir mirtis, meilė, anot autorės, egzistuoja kartu su laiku, bet peržengia jo ribas. „Nebūtina suprasti mirtį kaip baigtinį gyvenimo faktą. Mes ją nuolat nešiojamės viduje kaip savo laikinumą, ji laike egzistuoja lygiagrečiai su meile. Kaip sakė Sokrato mokytojas Diotimas, meilė yra tarpininkas tarp dievų ir mirtingųjų. Ji tarpininkas, sujungiantis žmones ir dievus, skiriančios bedugnės krantus, todėl joje viskas susijungia. Meilė yra galinga gyvenimo energija, be kurios pasaulis turbūt neegzistuotų“, - sako K. Daniūnaitė.
Tad ir autorės kūryboje atsiskleidžia daugiareikšmė, visa apimanti meilės sąvoka. Kūriniuose kalbama apie dviejų žmonių ryšį kaip vienį, motinos ir vaiko meilę, šešėlinę meilės pusę, kuomet meilė tampa valdžios ar kontrolės išraiška, meilę namams, miestui, gamtai.
Autorės kūryba – tarsi bandymas įamžinti visa, kas įprasmina laiką, net jei turi priešintis negailestingai laiko prigimčiai priversti mus pamiršti praeitį. Menininkė atsigręžia į Graikų mitologijoje aprašomą požemio karalystėje tekančią upę Leta – užmaršties upę. Kas joje prigeria, pamiršta gyvenimą. Praeitis prisimiršta, bet mes priešinamės - mes norime prisiminti. Autorė šioje parodoje stengiasi išsaugoti atmintį apie tai, kas brangu: senus namus, šermukšnių kartumą, aguonų pieno saldumą, vaikystės gatves ir pievas. Tokiuose darbuose kaip „Seni namai“, „Aguonų pienas“, „Erškėtuogių madona“ gyvena prisiminimai, neleidžiantys nugrimzti į Letos srovę.
Savo kūryboje autorė išlieka ištikima oforto ir akvatintos technikai, kai kuriuose darbuose eksperimentuoja su lino raižiniu. Per techninį tikslumą ir dvasinį įkrovį ji siekia išreikšti tai, kas nematoma – tai, kas slypi tarp laiko ir atminties, tarp meilės ir mirties.
Paroda vyks iki rugpjūčio 30 d.; parodos lankymas nemokamas.
Apie autorę:
Kristina Daniūnaitė (g. 1975) 2002 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė Grafikos bakalauro studijas ir įgijo Menų bakalauro laipsnį, 2004 m. baigė VDA Grafikos magistro studijas ir įgijo Menų magistro laipsnį. 2010 m. įgijo Lietuvos edukologijos universiteto Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto kvalifikaciją. 1998 m. baigė Kauno aukštesniąją meno mokyklą ir įgijo dailiojo stiklo meistro kvalifikaciją. Nuo 2009 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Menininkė aktyviai dalyvauja parodiniame gyvenime – nuo 1998 metų surengė bei dalyvavo daugiau kaip 160 parodų. Savo darbuose daugiausia dėmesio skiria ekslibrisui, mažajai grafikai, estampo menui ir teminėms kolektyvinėms parodoms. K. Daniūnaitės kūryba pristatyta tokiose šalyse kaip Italija, Bulgarija, Lenkija, Vokietija, Ispanija, Makedonija, Vengrija, Rumunija, Japonija, Meksika, Brazilija, Indija, Suomija ir kt.
Autorė nuolat dalyvauja tarptautiniuose konkursuose, yra pelniusi apdovanojimų bei padėkų. Tarp ryškesnių projektų – dalyvavimas tarptautinėse grafikos bienalėse, teminiuose dailės cikluose tokiose parodose kaip „Kvadratas“, „Balta drobulė“, kt. Ji taip pat aktyviai dalyvauja socialiniuose meno projektuose bei pleneruose.
- - -
Galerijos darbo laikas: II-V 13:00-19:00, VI 12:00-18:00
Galerijos adresas: Malūnų g. 6A, Vilnius.
Also check out other Arts events in Vilnius, Literary Art events in Vilnius.
|
